Kas yra burbonas? Amerikietiško viskio istorija. Antra dalis.

JAV prohibicija prasidėjo 1920 m. ir truko 13 metų. Prabėgo šimtmetis, tačiau šis eksperimentas iki šios dienos susilaukia daugybės prieštaringų vertinimų. Populiarioji nuomonė teigia, kad jis nepavyko. Nors pagal oficialią statistiką prohobicija kuriam laikui gerokai sumažino alkoholio vartojimą, tačiau ji turėjo ir labai daug neigiamų padarinių. Alkoholinių gėrimų kokybė buvo pamiršta, prisiminti seni nuodingi priedai (pramoninio alkoholio gamyba šovė į viršų), o didžioji dalis pogrindinių gėrimų atsidūrė nusikaltėlių rankose, kas, kaip teigia nemažai istorikų, sudarė prielaidą atsirasti mafijai. 

Prohibicija

Kaip rašiau pirmoje pasakojimo dalyje, artėjant prohibicijai, alkoholio gamintojai netikėjo, kad ji iš tikrųjų prasidės, todėl pastangos pagerinti amerikietiško viskio įvaizdį buvo menkos. O jis XX a. pradžios JAV buvo išties nekoks. Tik nežymi dalis amerikietiško viskio buvo aukštos kokybės, o prasidėjęs „sausasis įstatymas“ kuriam laikui visiškai sustabdė jo raidą. Kai industrija susivokė, kad reikia kažko imtis, iniciatyva buvo parodyta „a day late and a dollar short“.

Tačiau buvo keletas kampanijų, vertų dėmesio. Vieną įdomiausių 1910 m. įgyvendino ponas George’as Garvinas Brownas, kuriam tuo metu priklausė vienas didžiausių burbono prekės ženklų Old Forester. Atsižvelgdamas į tai, kad dauguma kovotojų už blaivybę buvo religingi ir nuolat minėjo Dievą, jis išleido knygą pavadinimu „Biblija atstumia „prohibiciją“ (angl. „The Holy Bible Repudiates „Prohibition“). Joje George’as surinko visas eilutes, kur Biblijoje minimas alkoholis, ir pridėjo savo paaiškinimus. Mintis buvo ta, kad saikingai vartojami svaigalai yra gerai ir apie tai kalbama net Šventajame Rašte. Be to, jis atkreipė dėmesį, kad Biblijoje gerokai griežčiau smerkiamas kiaulienos valgymas. Čia jis iškėlė klausimą, kad gal ne su tuo kovojama ir uždrausti reiktų ne alkoholį, o kiaulieną?

Mafija ir nelegalus alkoholis

Prohibicijos laikais suklestėjo nelegali prekyba alkoholiu, organizuotos nusikaltėlių gaujos krovėsi didžiulius turtus. Iki prohobicijos buvę nedideliais  niekšeliais, kai kurie jų tapo be galo įtakingais gangsteriais. Tokie kaip Al Capone ar  Lucky Luciano yra žinomi iki šiol, apie juos kuriami filmai, televizijos serialai, rašomos knygos. Vienas įdomiausių televizijos serialų šia tema yra amerikiečių „Sausasis įstatymas: mafijos gimimas“ (angl. „Boardwalk Empire“), kuriame vaizduojama daugybė prohibicijos laikų veikėjų. Mafijos kišenėje tuo metu buvo ir dauguma politikų, ir policijos, nes korupcijos lygis buvo nežmoniškai išaugęs. Nelegalus alkoholio vartojimas tais laikais kėlėsi į slaptus „speakeasy“ (liet. kalbėk tyliai) barus ir klubus, kurie dažniausiai priklausė mafijai. „Speakeasy“ pavadinimą jie gavo dėl to, kad ten buvo priimta kalbėti tyliai, stengiantis neatkreipti nereikalingo dėmesio.

Nelegaliam alkoholiui gabenti, gangsteriams buvo reikalingos greitos mašinos. Čia jiems pasitarnavo Henry Fordas. Nors jis teigė, kad svaigalai kenkia amerikiečių moralei ir jo gamyklų darbuotojų našumui (jis draudė savo pavaldiniams vartoti alkoholį tiek darbe, tiek po jo), tačiau nevengė parduoti savo kuriamų automobilių gangsteriams. Tų laikų fordus buvo lengva modifikuoti: didinti greitį ir manevringumą. Jei kartais policijai pavykdavo vieną tokių sulaikyti, jį vėliau naudodavo gaudydami kitus, nes su savo automobiliais gaudynėse jie šansų turėjo nedaug. Tais laikais, tobulinant mašinas, atsirado nemažai talentingų mechanikų ir vairuotojų, kurie po prohibicijos tapo žymiais NASCAR lenktynių dalyviais.

Sausojo įstatymo laikais suklestėjo ir nelegalaus alkoholio, kuris paprastai buvo vadinamas „moonshine“, gamyba. Jis buvo daromas iš visko ir visaip, o jo kokybė dažniausiai buvo nekokia. Šiam nelegaliam alkoholiui gabenti buvo naudojami „Ball and Mason“ stiklainiai, kurie, beje, naudojami iki šios dienos, tik dabar jau legaliems gėrimams. Juos galima pripildyti iki pat viršaus – be oro tarpo. Tai padėdavo stiklainius gabenant dideliu greičiu, nes skysčiui nejudant, indai posūkiuose nekeičia mašinos svorio centro. Be to, jie buvo sandarūs ir juos buvo galima kompaktiškai sudėti.

Verta pastebėti, kad prohibicija buvo tarsi Dievo siųsta ne tik gangsteriams, bet ir vaistininkams. Pavyzdžiui, „Walgreens“ vaistinių tinklas Čikagoje per trečiąjį dešimtmetį nuo 20 išaugo beveik iki 400. Gydymosi tikslais daktaras galėjo išrašyti pacientui amerikietišką pintą (473 ml) alkoholio kas 10 dienų. Tuo metu 6 JAV bendrovės turėjo licencijas šio alkoholio gamybai.

Sausasis įstatymas atšaukiamas

Laikui bėgant, visuomenę ėmė varginti vis nuožmėjantys gaujų karai, kurių žiaurumui, regis, nebuvo ribų. Gangsterių elgesys keitė net ir prohibicijos advokatų nuomonę. Šie pradėjo agituoti už sausojo įstatymo panaikinimą. Mafija nemokėjo jokių mokesčių ir krovėsi turtus iš savo nelegalios veiklos, o 1928 m. prasidėjus Didžiajai depresijai, tų pinigų labai trūko JAV biudžetui. 1933-aisiais prohibicija buvo atšaukta.

Iš daugiau kaip 200 viskio daryklų Kentukyje prieš prohibiciją (įdomu tai, kad jau tada apie 70 proc. JAV padaromo viskio buvo burbonas), po jos atšaukimo vėl atsidarė mažiau nei pusė. Tačiau netrukus dauguma jų ir vėl užsidarė. Laikai buvo pasikeitę ir rinką užkariavo stambūs koncernai, kuriems pavyko išgyventi prohibiciją. Jų rankose buvo dideli kiekiai viskio žaliavos bei daug nupirktų prekių ženklų.

Prisimindami prastą viskio kokybę iki prohibicijos, įstatymų leidėjai iškart ėmėsi priemonių jai gerinti. Nuo pat 1933 m. uždrausta prekiauti statinėmis, siekiant išvengti prekybininkų sukčiavimo. Kartais jų rankose viena viskio statinė virsdavo penkiomis: būdavo skiedžiama ir dedama priedų. Pilstomas viskis turėjo keliauti iš karto į butelius. Kitas svarbus įstatymas buvo priimtas 1938-aisiais, kai atsirado „straight whiskey“. „Straight whiskey“ butelio etiketėje reiškė, kad gėrimas brandintas ne mažiau kaip 2 metus naujose deginto ąžuolo statinėse.

Netrukus viskio industrija vėl stojo. 1939-aisiais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir po keleto metų į jį įsitraukė JAV. Tai neišvengiamai paveikė ir viskio pramonę. 1942–1946 m. JAV buvo sustabdytas  grūdų distiliavimas. Industrija perėjo į „War Production Board“ žinią ir gamino pramoninį alkoholį, kurį tarpusavyje vadino „kokteiliais Hitleriui“ (angl. „cocktails for Hitler“). Šis alkoholis buvo naudojamas haubicos šovinių, gumos, aušinimo skysčio ir kitų karo pramonės dalykų gamybai.

Po karo viskio gamyba grįžo į įprastas vėžes. Didieji rinkos žaidėjai konkuravo tarpusavyje ir jų apyvarta augo. Daryklų skaičius vėl ėmė mažėti, nes didžioji dalis viskio gamybos buvo sutelkta keleto koncernų rankose. Jie supirkinėjo smulkiuosius gamintojus tam, kad nutrauktų jų konkurencingų produktų leidimą. Vienu metu daugiau nei pusė statinių gamintojų priklausė stambiesiems koncernams, todėl, be kita ko, jie turėjo galimybę riboti jų tiekimą smulkiesiems. Aršią konkurenciją rodo ir tai, kad šeštajame dešimtmetyje tarp didžiausių reklamos užsakovų JAV nuolat papuldavo 4 didieji viskio industrijos koncernai.

Burbonas tampa nacionaliniu gėrimu

1950–1953 m. vyko Korėjos karas. Prieš jam prasidedant, vieno didžiausių viskio industrijos koncernų „Schenley“ vadovas Lewisas Rosenstielis tikėjo, kad šio karo mastas bus panašus kaip Antrojo pasaulinio, o tai prives prie grūdų ribojimo ir distiliavimo stabdymo, todėl nusprendė distiliuoti visu pajėgumu. Vėliau paaiškėjo, kad jo spėjimai buvo klaidingi ir jokių ribojimų karo metu nebuvo. Pasak jo konkurentų, jis ėmė disponuoti apie 70 proc. viso bręstančio viskio JAV. Pagal 1894 m. įstatymą akciziniuose sandėliuose viskį galima buvo laikyti iki aštuonerių metų nemokant mokesčių, todėl, neturėdamas pasirinkimo, „Schenley“ užtvindė rinką pigia produkcija, kurį pardavinėjo nuostolingai ir dempinguodami kainas. Nuleisti kainas buvo priversti ir kiti.

Lewisas Rosenstielis pradėjo kovoti, kad kongresas prailgintų viskio laikymo be mokesčių laiką. Taip jis savo bėdą stengėsi paversti privalumu, nes konkurentai tokių didelių išteklių sandėliuose neturėjo. Jo vizija buvo leisti ilgai brandintą viskį po karo atsigaunančiai ir prabangos ieškančiai JAV rinkai. Kitiems didiesiems žaidėjams ši iniciatyva nepatiko, nes jų viskio atsargos atsiliko nuo „Schenley“ bent 5 metais. 1958-aisiais Rosenstieliui pavyko pasiekti savo tikslą ir 8 metų laikymo be mokesčių  trukmė buvo pratęsta iki 20. Šis įstatymas burbono raidai davė daug, nes dabar jį buvo galima brandinti ilgus metus, nemokant mokesčių už „duoklę angelams“ – brandinimo metu išgaravusį viskį. Netrukus prekyboje atsirado daug ilgiau nei įprasta išlaikytų „Schenley“ bendrovės gėrimų.

Ponas Rosenstielis nusprendė nesustoti ir eiti toliau. Populiarėjant burbonui, šio gėrimo vardą ėmė savintis ir už JAV ribų veikiantys gamintojai. Rosenstielis nusprendė siekti, kad burbonas, kaip konjakas ar škotiškas viskis, taptų saugomą kilmę turinčiu produktu. Iki tol toliau už JAV ribų niekas nežinojo šio gėrimo. Likusiam pasauliui viskis asocijavosi su škotišku, nes jis britų imperijos laikais keliavo po pasaulį kartu su britais. Tačiau JAV įsitvirtinant tarp pasaulio galingųjų, burbonas taip pat tapo pastebimas. Šalyse, kur viskis buvo vertinamas pagal škotiškąjį, ilgiau brandinti burbonai greitai atrado savo vietą.

Prie pono Rosenstielio kovos prisijungė ir statinių gamintojų lobistai, kurie siekė, kad burbono brandinimas naujose statinėse būtų užtvirtintas įstatymu ir statinių meistrai nuolat turėtų darbo. Jų pagalba inicijuotas įstatymo projektas keliavo iš komiteto į komitetą, kol galiausiai atsidūrė Valstijų prekybos santykių komitete (angl. „Interstate and Commerce Committee“). Čia įstatymo projektas buvo paskirtas darbuotojui, vardu Augustas Bourbonas, o šis dėl savo pavardės padarė viską, kad projektas pasiektų Kongresą. Taip 1964 m. JAV kongresas priėmė rezoliuciją, kuria burbonas tapo „išskirtiniu JAV produktu“ (angl. „distinctive product of the United States“). Įstatymas galioja iki šiol ir kiekvienas viskio butelis, turintis etiketėje šį pavadinimą, turi atitikti įstatymą.

Amerikietiškas viskis šiandien

Šiandieną JAV atgimė susidomėjimas viskiu. Per amžiaus pradžią ten atsidarė apie gausybė daryklų. Dauguma jų yra labai mažos – būtent tokios dabar įdomiausios. Stambiems koncernams nepriklausančios distilerijos turi daug veiksmų laisvės, gali kurti įdomius gėrimus ir keisti mūsų požiūrį į šios šalies viskį. Galime pasidžiaugti, kad jo randame mūsų šalies barų bei krautuvių lentynose, todėl kviečiu nepabijoti ragauti. Burbonas ir amerikietiškas viskis apskritai yra kur kas daugiau nei keletas visame pasaulyje matomų prekių ženklų.

Autorius Kęstutis Bingelis