Kas yra burbonas? Amerikietiško viskio istorija. Pirma dalis.

Dažnas viskio mėgėjas žino, jog JAV yra viena didžiųjų viskio valstybių, o burbonas yra to simbolis. Bet ar kiekvienas žino kas yra burbonas? Tai šalis, turinti savitą šio gėrimo kultūrą, kurią formavo įdomūs istoriniai procesais ir įvykiai. Viskis Šiaurės Amerikoje išgyveno savo vardo sukilimą, prohibiciją, o vėliau populiariausia jo rūšis – burbonas – tapo saugomą kilmę turinčiu stipriuoju JAV gėrimu. Šiame straipsnyje pradėsime ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra burbonas, o istoriją šiam kartui užbaigsime ties „sausojo įstatymo laikais“.

Pirmas bandymas distiliuoti iš vietinės žaliavos

Amerikietiško viskio istorija prasidėjo po Kristupo Kolumbo kelionių į Ameriką, kurios davė pradžią šio žemyno kolonizacijai. Atsikėlę į Naująjį Pasaulį, naujakuriai atsinešė savo religiją ir kultūrą, o kartu ir distiliavimo įrenginį, kurio veikimo principus jau buvo perpratę namuose. Europiečiai buvo įpratę distiliuoti gėrimus iš vynuogių ir vietinių grūdų, tačiau nei to, nei kito pertekliaus svečiame krašte jie nerado, todėl teko ieškoti kitų sprendimų.

Jau tūkstančius metų iki pasirodant europiečiams vietiniai Amerikos gyventojai augino kukurūzus. Konservatyviems naujakuriams ši grūdų rūšis atrodė nepatikima, juolab jie nemokėjo jos auginti. Vienas pirmųjų, patikėjusių šių grūdų ateitimi, buvo George’as Thorpe’as – kolonistas iš Anglijos. Atsikėlęs į Ameriką, Berklio plantaciją dabartinės Virdžinijos teritorijoje, jis mokėsi auginti kukurūzus iš vietinių indėnų. Klimatas ten buvo gerokai karštesnis ir drėgnesnis nei tėvynėje, plito ligos, kurioms baltieji buvo neatsparūs, trūko geriamojo vandens. Atvykėliams dezinfekciniais tikslais reikėjo stipraus alkoholio, kuris padėtų išgyventi. Turėdamas vario ir žinių, kaip pasigaminti distiliavimo puodą, George’as Thorpe’as  ėmė eksperimentuoti su vietinėmis žaliavomis. Spėjama, kad būtent jis buvo pirmasis, distiliavęs spiritą iš kukurūzų alaus. Tai atsitiko 1620 m. Apie šį faktą sužinome iš jo laiško bičiuliui, kuriame jis giriasi, esą rado būdą pasidaryti puikų gėrimą iš indėnų grūdų, ir, norėdamas tai įrodyti, įvairiomis progomis atsisakantis stipraus angliško alaus ir geriantis šį naują skystį. (angl. „Wee have found a waie to make soe good a drinke of Indian corne as I protest I have for divers times refused to drinke good stronge Englishe beare and chosen to drinke that.“)

Gaila, kad pono George’o Thorpe’o karjera viskio versle truko labai trumpai. Nors jis stengėsi palaikyti gerus santykius su vietiniais indėnais, pastarųjų vadui nepatiko atvykėlių peršama anglų kultūra, religija bei nauja prekė – spiritas. Indėnai laikėsi principo „draugus laikyk arti, o priešus dar arčiau“ ir 1622 m. kovo 22 d. užpuolė naujakurių koloniją. Per puolimą žuvo apie trečdalis kolonistų, o tarp jų ir kukurūzų viskio pionierius George’as Thorpe’as.

Atsiranda mokesčiai

Į Ameriką kėlėsi vis daugiau europiečių. Jie kolonizavo vis didesnius plotus. Laikui bėgant, naujieji gyventojai pradėjo tarpusavyje nesutarti. Galiausiai 1775-aisiais kilo Amerikos nepriklausomybės karas tarp Didžiosios Britanijos ir trylikos susivienijusių kolonijų, pasivadinusių Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Karas baigėsi 1783 m. JAV pergale, o prie to smarkiai prisidėjo jas rėmusi Prancūzija.

Siekdamos padengti karo išlaidas, 1791 m. JAV įvedė mokestį distiliuojamam alkoholiui. Kadangi viskis tuo metu jau buvo gausiai daromas, mokestis gavo „viskio mokesčio“ pavadinimą. Jis buvo sutiktas itin nepalankiai, nes, kaip ir škotai ar airiai, ūkininkaujantys amerikiečiai visus perteklinius grūdus distiliuodavo. Išgyvenant nuolatinius ekonominius sunkumus naujai susikūrusioje šalyje, spiritas buvo viena saugiausių investicijų, nes jo vertė buvo stabili. To negalima buvo pasakyti apie dolerio kursą. Dauguma šių ūkininkų buvo Nepriklausomybės karo veteranai. Atsiradus naujam mokesčiui, jie kėlė dabar jau banalų klausimą: „Ar už tokią Ameriką mes kovojome?“ ir atsisakė mokestį mokėti. Taip kilo „viskio sukilimas“, kurio metu buvo ir susišaudymų, ir mokesčių rinkėjų maudymo degute ir plunksnose. Po 10 metų, „viskio mokestis“ buvo panaikintas ir viskio meistrai galėjo kurį laiką lengviau atsikvėpti.

Kentukis – tobula vieta burbonui gaminti

Amerikiečiai pastebėjo, kad Kentukio valstijoje idealios sąlygos kukurūzams auginti. Čia derlius buvo net keturis kartus gausesnis nei kitur, todėl ūkininkams likdavo daug grūdų distiliuoti. Negana to, po Kentukio dirva slūgso klintys, kurios iš vandens išfiltruoja geležies druską ir prisodrina jį kalcio, kas padeda fermentacijos procesui.

Registruotų viskio distiliuotojų šioje valstijoje skaičius 1812 m. jau siekė 2 000, o žinant, kad daug buvo distiliuojama ir neoficialiai, galima teigti, jog viskio puodų dūmelis rūko bemaž iš kiekvieno ūkio kamino. Kiek vėliau, 1830 m., Ohajo upės slėnyje jau buvo net apie 20 000 distiliuotojų. Įdomu ir tai, kad per 1805–1815 m. JAV buvo patentuota daugiau nei 100 įvairiausių dalykų, susijusių su viskio darymu, o tai sudaro apie 5 procentus visų patentų per tuos metus.

XIX a. pradžioje Kentukyje daromas viskis pradėjo būti atpažįstamas burbono vardu. Pirmas oficialus burbono paminėjimas užfiksuotas 1821-aisiais. Kodėl šis vardas atsirado, tikriausiai tiksliai jau niekas nebepasakys, tačiau yra keletas teorijų – istorijų, kurios pasakoja kas yra burbonas, ir kurios labiausiai mus, viskio mėgėjus, ir žavi. Viena jų teigia, kad iki atsirandant geležinkeliams, 95 procentai eksportuojamo viskio keliavo per Naująjį Orleaną. Be to, tuo metu, tai buvo vienas iš daugiausiai alkoholio suvartojančių miestų pasaulyje. Naujajame Orleane gyveno daug po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pabėgusių prancūzų rojalistų. Čia, pasak legendos, sumanumą pademonstravo prekybininkai, savo parduodamą viskį pradėję vadinti vienos iš jį darančių vietovių – Bourbon vardu. Ši vietovė, kuri šiandieną yra Burbono apygarda Kentukyje, vardą gavo kaip Prancūzijos padėką už paramą Nepriklausomybės kare. Bourbonai – Prancūzijos karališkosios šeimos pavardė. Taigi Naujojo Orleano gyventojams jų išsiilgtą monarchiją primenantis gėrimas kėlė teigiamas emocijas, tarp jų tapo populiarus ir ilgainiui virto bendriniu viskio rūšies pavadinimu.

Viskis mėnesienoje

1861 m. JAV prasidėjo pilietinis karas. Siekdamas didesnių įplaukų į valstybės biudžetą karo išlaidoms padengti, tuometinis JAV prezidentas Abraomas Linkolnas grąžino „viskio mokestį“. Nuo 1862 m. jis buvo keletą kartų didinamas, o jį rinkti buvo įkurtas „Bureau of Internal Revenue Service“. Tuo metu tai buvo didžiausias JAV departamentas, turintis 4 000 darbuotojų. Kaip ir reikėjo tikėtis, viskio gamintojai sugrįžusiu mokesčiu visai nesidžiaugė, dalis jų nė nemanė jo mokėti ir viskį distiliuoti ėmė mėnesienoje. Taip atsirado nauja nelegalaus viskio rūšis – „moonshiner“.

1865 m., pasibaigus pilietiniam karui, prasidėjo korupcijos skandalais garsėjantis JAV istorijos laikotarpis, kuris truko apie pusę amžiaus. Iki 1913 m. įvesto pajamų mokesčio, akcizas ir alkoholio importo mokesčiai surinkdavo beveik pusę Valstijų biudžeto ir buvo didžiausias pajamų šaltinis. Korumpuotų politikų būrelis, gavęs „whiskey ring“ vardą, pelną iš alkoholio mokesčių naudojo kyšininkavimui perkant balsus ir papirkinėjant oponentus. Draugijos veikloje dalyvavo ir dalis viskio daryklų. Viskio buvo padaroma daugiau nei oficialiai deklaruojama, papildomas kiekis parduodamas už tą pačią kainą kaip ir oficialus, o pelnas pasidalijamas.

Šis laikotarpis garbės nedaro nei politikams, nei to meto viskio darykloms. Apie 95 procentus parduodamo viskio buvo labai prastos kokybės, su įvairiais, kartais net nuodingais cheminiais priedais. Tačiau galima pasidžiaugti, kad ne visus tokia padėtis džiugino, tad ėmė rastis iniciatyvų, davusių pagrindą kokybiško gėrimo raidai. Viskio distiliuotojas Colonelis Edmundas Haynesas Tayloras jaunesnysis, suvienijęs jėgas su politiku Johnu Carlisle’u, iškovojo įstatymų pakeitimus, kad gamintojams apsimokėtų burboną brandinti ir kelti jo kokybę. Iki tol, iškart po distiliavimo, reikėjo mokėti mokesčius, todėl brandinti viskį buvo brangus malonumas, nes dalis jo išgaruoja. Pavyzdžiui, Kentukyje yra gana šilta, todėl „duoklė angelams“ ten gali siekti ir 7 procentus per metus. Šių entuziastų dėka 1879 m. priimta tvarka skelbė, kad viskį galima brandinti trejus metus, nemokant jokių mokesčių. 1894-aisiais terminas buvo prailgintas iki aštuonerių metų. Tuo jie neapsiribojo ir 1897 m. iškovojo iki šiol galiojantį „Bottled in Bond Act“ įstatymą. Kad jį atitiktų, viskis turi būti distiliuotas vieno distiliuotojo per vieną sezoną, brandintas ne mažiau kaip ketverius metus, o į butelius išpilstytas ne mažiau 50 procentų alkoholio tūrio.

Tokio kokybiško gėrimo buvo padaroma labai mažai. Vis dar dominavo prastos kokybės ir abejotinos kilmės produkcija, kurią lobstantys jos gamintojai vaizdavo taip, kaip norėjo, nes jokio prekių ženklinimo reguliavimo nebuvo. Jie pirkdavo didžiulius reklamos plotus didžiausiuose laikraščiuose, kuriuose teigė, kad vienas ar kitas viskis prailgina gyvenimą, gerina sveikatą ir panašiai.

Čia į sceną vis ryžtingiau ėmė žengti kovotojai už blaivybę. Prie kartais ir taip ne paties geriausio burbono ir viso amerikietiško viskio įvaizdžio, kuriuo industrija beveik visai nesirūpino, jie pridėjo žiupsnelį propagandos, keletą sumanių politinių sprendimų ir privertė Kongresą pradėti prohibiciją JAV. Ji įsigaliojo 1920 m. sausio 17 d. ir visoje šalyje galiojo iki 1933-ųjų. Kaip rašė istorikas George’as Ade’as: „The non-drinkers had been organizing for fifty years, and the drinkers had no organization whatever. They had been too busy drinking.“

Taip prasidėjo įdomus ir daug prieštaringų nuomonių susilaukiantis amerikietiško viskio istorijos etapas, kuriam laikui sustabdęs jo raidą. O po jo sekė dar ne vienas įdomus įvykis, kuris galutinai suformavo tai, kas šiandien yra burbonas. Tačiau apie tai kitą kartą.

Autorius Kęstutis Bingelis