Kas yra viskis?
KAS YRA VISKIS?
Whisky, whiskey, bourbon whiskey, scotch whisky, irish whiskey, blended whisky, single malt whisky, rye whiskey ir taip toliau. Kaip rašė Paulius Širvys, „Neklauskit meilės vardo – jai tūkstančiai vardų“. Tai yra viskio rūšys, kurias matome įvairių butelių etiketėse. Nors gana dažnai jų skoniai ir aromatai ženkliai skiriasi, tačiau gamyba kiekvieno jų yra labai panaši. Kas, kaip ir kodėl, bei kitus esminius klausimus, kylančius ėmus domėtis šiuo subtiliu ir įvairiapusišku gėrimu, pamėginsiu atsakyti šiame ir kituose straipsniuose.
Tad, galų gale, kas yra viskis?
Kai degustacijų metu užduodu šį klausimą, žmonės paprastai turi vieną atsakymą. Jie sako, jog viskis yra samanė. Ir iš dalies jie yra teisūs. Iki tam tikro taško, tiek viskis, tiek samanė turėjo labai panašią istoriją. Ir jų gamyba buvo labai panaši. O darant viskį ir šiais laikais, tarpinis produktas po distiliacijos, kuris yra vadinamas „new make“, savo skoniu ir aromatu turi daug panašumo į ją.
Kas yra viskis?
Pirma savybė
Galima būtų išskirti dvi savybes, kurios su keletu išimčių apibrėžia viskį. Pirmiausia, viskis yra grūdų gėrimas. Darant jį negali būti naudojami jokie priedai, nei fermentacijai skatinti, nei skoniui koreguoti. Įstatymai, reglamentuojantys viskio gamybą, griežtai apibrėžia kiekvieną proceso žingsnį ir pirkdami butelį viskio galime būti tikri, kad gauname visiškai natūralų produktą. Grūdų rūšis, jų proporcijos, distiliacijos būdas, kilmės šalis ir kiti dalykai, vėliau apibrėžia viskio rūšį. Kaip išimtį nebent galima paminėti indiškus viskius, daromus vietinei rinkai. Ten kaip žaliava jų kūrimui naudojami grūdų ir melasos spiritai, kurie yra maišomi tarpusavyje. Tačiau tokie produktai yra vartojami Indijos viduje, nes Europos Sąjunga jų į savo rinką neįleidžia. Čia svarbu paminėti, kad indai daro ir tikro viskio ir vienas jų, „Amrut Fusion“ prieš keletą metų buvo išrinktas trečiu geriausiu viskiu pasaulyje, viskio žinovo Jim Murray leidžiamoje „Viskio biblijoje“.
Antra savybė
Antra, viskis turi būti brandintas ąžuolo statinėse. Europoje galiojantys įstatymai nurodo, jog čia daromas viskis turi būti brandintas ne mažiau 3 metų. Tad ragaudami butelį, kurio etiketėje puikuojasi užrašas škotiškas viskis ar airiškas viskis, ragaujame bent tris metus brandintą gėrimą. Nors paprastai jis būna gerokai vyresnis. Ne visose valstybėse įstatymai reglamenduoja, kad statinės turi būti pagamintos iš ąžuolo, tačiau kaip taisyklė, statinėms naudojama būtent šio medžio mediena. Ši tradicija susiklostė per daug amžių. Pradžioje statinėse gėrimai buvo laikomi iš praktinių sumetimų. Ąžuolinės statinės yra tvirtos ir patikimos. Jas galima ridenti, o tai ženkliai palengvindavo jų transportavimą. Jos buvo gerokai praktiškesnės už molinius ar keramikinius indus, kurie gali lengvai dūžti ir sunaikinti brangų turinį. Kitas dalykas, ąžuolo statinės keičia viskio skonį ir aromatą. Nemalonūs, „samaniški“ spirito, supilto į ąžuolo statinę skoniai ir kvapai pranyksta, o vietoje jų susiformuoja galybė įvairiausių įdomių dalykų. Šis gamybos etapas dažniausiai įvardijamas pačiu svarbiausiu. Viskio kūrėjai sako, jog jis 60 – 80 procentų lemia viskio skonį. Klimatas, statinių dydis, naujos tai statinės ar jau prieš tai naudotos, jei naudotos, kas buvo jose prieš tai? Šie dalykai įtakoja brendinimo procesą, bet plačiau apie tai pakalbėsime kitą sykį.
Brandintas viskis ir Pirmasis pasaulinis karas
Įdomu paminėti ir tai, kad pirmasis įstatymas, reglamentuojantis viskio brandinimą Škotijoje buvo priimtas ne dėl aukštesnės kokybės siekio, tačiau vis tiek jam gerokai pasitarnavo. Tai įvyko Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 – aisiais. Škotijoje tuo metu veikė karo pramonės gamyklos, darančios ginkluotę Antantės bloko šalims. Jos veikė ne ypatingai našiai, vėluodavo vykdyti gamybos terminus ir tai kėlė politikų pasipiktinimą. Debatuose buvo keliamos idėjos, jog viskio vartojimas Škotijoje karo metu daro šaliai daugiau žalos, nei vokiečių povandeniniai laivai. Būtent girtuoklystė buvo įvardijama kaip didžiausia bėda gamyklų veiklai. Tikriausiai, gilias viskio darymo tradicijas turinčioje šalyje, šio gėrimo vartojimas tuo metu buvo įprastas visur – net ir darbe. Siekdama riboti viskio prieinamumą, valdžia priėmė įstatymą, pagal kurį, viskis turėjo būti brandintas ne mažiau 2 metų, kad galėtų būti vadinamas viskiu. Po metų šis terminas buvo prailgintas iki 3 ir toks liko iki šiol. Šis įstatymas turėjo didelių pasėkmių Škotijos viskio pramonei, nes tuo metu nebrandintą viskį pardavinėjusios distilerijos, to daryti nebegalėjo. Daug daryklų užsidarė ir išliko tik stipriausios ar jau anksčiau viskį brandinusios. Bet kokiu atveju, šis žingsnis davė ryškų postūmį gerinti viskio kokybę.
Kaip ragauti viskį?
Kiekvienam darbui atlikti reikia teisingų įrankių. Buvo nemažai bandymų sukurti taurę viskiui, tačiau pasauliniu lygiu toks susitarimas dar nėra įvykęs. Vienas dalykas, dėl kurio visi viskininkai sutinka yra tai, kad dažniausiai pas mus viskio taure įvardijama stiklinė „tumbleris“, šio gėrimo ragavimui netinka. Viskio meistrai dažniausiai viskiui ragauti naudoja „glencairn“ ar „copita“ taures, tačiau puikiai tinka ir tulpės formos taurės, įprastai naudojamos konjakui. Šiuo metu dauguma rimtų taurių kompanijų turi savas šio gėrimo taurių variacijas. Jų tikslas – atskleisti gėrimo aromatus ir skonius. Kaip taisyklė, taurės būna gana mažo tūrio, išgaubtu vidumi ir siaurėjančiu viršumi. Tokia forma padeda sukoncentruoti gėrimo kvapus ir juos labiau pajausti. Taip pat, tokioje turėje lengva viskį pasukinėti, dėl ko jis tarsi dekantuojasi. Skysčio salytis su oru būna didesnis ir taip nugaruoja pirminiai, alkoholiški aromatai, po kurių atsiskleidžia tikrieji.
Įpylus viskio į taurę, pirmiausia reiktų kiek palaukti. Pagal įstatymus, viskis į butelius turi būti pilstomas ne mažesnės kaip 40 procentų alkoholio koncentracijos, o gana dažnai pilstomas ir gerokai stipresnis. Prieš ragaujant jam reiktų leisti „pakvėpuoti“, o tai leidžia jo kvapams atsiskleisti. Į tinkamą taurę įsipylus vos 20 ar kiek daugiau mililitrų kompleksiško aromato viskio, siurbčiojant ir juntant, kaip jo vienus kvapus keičia kiti bei jis vis kitaip atsiskleidžia, su viena taure galima praleisti ir visą vakarą.
Viskis su ledu
Kitas dažnai kylantis klausimas yra apie ledą ir viskį. Mano nuomonė paprasta ir su ja daug viskininkų, manau, sutiks. Jei jūsų taurėje teliuskuoja geras viskis, jam ledo tikrai nereikia. Nereikia ir kolos ar citrinos. Geras viskis pats iš savęs yra įdomus ir labiausiai atsiskleidžia ragaujamas grynas. Jis daug metų brendo ąžuolo statinėje, vėliau darykloje viskio kupažo meistras maišė jį su daug kitų, kūrė jo skonio ir aromato profilį tam, kad jis būtų būtent toks. Dėdami ledą, jūs paslepiate jo skonį ir aromatą. Viskio nereiktų ir šaldyti. Kaip ir ledas, šaldymas jį tarsi surakina. Jam atsiskleisti labiausiai tinka kambario temperatūra. Priedas, kuris kartais gali jums palengvinti viskio ragavimą yra vanduo. Yra kelios viskininkų stovyklos. Vieni viskį visada ragauja su trupučiu vandens, bandydami jį skiesti iki 20 – 30 procentų stiprumo, kiti ragauja tik gryną, o treti ragauja gryną, o vėliau skiedžia jį vandeniu. Tinkamiausią variantą nusistatyti galite tik patys sau.