Džinas su toniku. Kokteilio istorija

Džinas su toniku, džintonikas arba tiesiog G&T. Kas tai per kokteilis? Kaip teisingai jį susimaišyti? Kokia jo istorija? Šiame tekste pasistengsiu atsakyti į šiuos klausimus, apie šį ilgus metus populiarumo neprarandantį kokteilį.
Kaip jau sufleruoja kokteilio pavadinimas, džinui su toniku reikia dviejų gėrimų. Apie džiną rašiau kiek anksčiau, kviečiu skaityti ČIA. Trumpai – tai stiprusis alkoholinis gėrimas, kurio skonio kūrimui visada naudojamos kadagio uogos. Šalia jų, visada dedama įvairių šaknų, žolelių, vaisių, vaisių žievelių, prieskonių ir panašiai. Kaip ir kur jis distiliuotas, kaip ir kurioje gamybos stadijoje dėta kadagio uogos ir kiti skonio formavimo komponentai, apibrėžia skirtingas džino kategorijas. Tačiau G&T maišymui mums tiks bet kuris džinas, kuris jums patinka. Toliau – tonikas.

Legenda apie ponią Condesa

1638 metų vasarą, ponia Condesa de Chinchon Francisca Henriquez de Ribera jautė besiartinančią mirtį dėl vis besikartojančio karščiavimo. Ji tuo metu kartu su savo vyru Conde de Chinchon gyveno Limoje, Peru. Ten pastarasis dirbo Ispanijos pasiuntiniu. Jos sveikata vis blogėjo, daktarai pasakė, kad padėti jau nebegali ir pasiūlė pakviesti kunigą. Ponas Conde, ta proga, savo žmonai atvedė jėzuitų misionierių. Taip jau sutapo, kad pastarasis domėjosi vietinių gyventojų medicina ir šį bei tą apie ją jau žinojo. Poniai pasisekė taip, kad apie jos sėkmę kalbame praėjus šimtams metų. Misionierius ligonei sumaišė džintoniką ir ji po kelių dienų pasveiko. Istorijos pabaiga, ačiū, kad skaitėt! Skamba neįtikėtinai? Dėl to, kad taip ir yra. Tėčio bajeris.

Jėzuitas ligonei pagamino užpilą su vietinių vadinama ayac cara arba quinquina (liet. „karčiąją žieve“ arba „žievių žieve“) medžio žieve. Išgėrus šios, ne itin malonaus skonio tinktūros, po keleto dienų karščiavimas ėmė mažėti, ligonė pradėjo atgauti jėgas ir galiausiai visai pasveiko. Grįždami į savo namus Chinchon Ispanijoje, ponas Conde ir ponia Condesa parsigabeno šio stebuklingo medžio žievės ir supažindino su ja Ispanijos karališkąjį dvarą. Žievę jie patys pavadino „cinchona“ arba „jėzuitiška“. Vėliau, kai botanikai ieškojo pavadinimo šiam stebuklingas galias turinčiam medžiui pavadinti, jie prisiminė šią istoriją ir medį pavadino Chinchona officinalis. Tokia ta legenda, kuri greičiausiai yra išgalvota. Minimų įvykių su istorijos personažais gal ir neįvyko, tačiau panašių istorijų neabejotinai buvo gausu.

Maliarija

O dabar eikime prie faktų ir pakalbėkime apie maliariją. Ši liga kokteilio istorijoje turėjo ne hipotetinį, bet tikrą vaidmenį. Galbūt net svarbiausią. Maliarija yra viena seniausių žmonijos ligų. Greičiausiai atsiradusi Afrikoje, su mūsų tolimais protėviais ji išplito į Europą ir Aziją. Tipiniai jos simptomai yra kas keletą dienų pasikartojantis karščiavimas, su drebuliu ir prakaitavimu. Šią ligą sukelia parazitas, kuris gyvena tiek aukos organizme, tiek aplinkoje, o ligą platina uodai. Spėjama, kad į Pietų Ameriką ši liga atkeliavo konkistadorų kraujyje (kaip ir daugelis kitų baisių dalykų), o vietiniai chinchona medžio žievės savybes atrado jau po to.

Chininmedžio žievėje yra įvairių medžiagų, o svarbiausia jų mums yra chininas. Jis pavadintas pagal žodį quina, kuris perujiečių kalba reiškė žievė. Didelė jo dozė veiks kaip nuodas, o maža gali būti vaistas. Jo sėkmės paslaptis yra ta, kad jis turi dvigubą poveikį sergant maliarija: silpnina ligos simptomus mažindamas karščiavimą ir raumenų spazmus, bei veikia parazitą, kurį galiausiai sunaikina.

Tikslios žievės poveikio atradimo aplinkybės greičiausiai taip ir liks paslaptyje, tačiau septynioliktame amžiuje tiek ispanų jėzuitai, tiek vietiniai gyventojai naudojo ją karščiavimui mažinti. Iš Pietų Amerikos žievė buvo siunčiama į Europą, kur po truputį ji pradėta naudoti. Gydytojai greitai pastebėjo, kad geriausi žievės ekstraktai gaunasi juos darant ne iš vandens, o iš vyno ar spiritų. Joje esantys alkaloidai netirpsta vandenyje, bet alkoholyje tirpsta. Be to, pastarasis tinktūros variantas skonio prasme nebuvo toks blogas, kokia šlykšti buvo tinktūra su vandeniu.

Chininas keliauja po pasaulį

Aštuonioliktojo amžiaus pradžioje, visoje Vakarų Europoje chininmedžio žievės tinktūros jau buvo naudojamas karščiavimui mažinti. O jėzuitai ją platino po pasaulį savo kelionėse, net iki Kinijos. Tai buvo imperiniai laikai ir toks vaistas netrukus įgavo ekonominę ir strateginę svarbą. Jį turinti kariuomenė ar laivynas tropikuose turėjo didesnius šansus išgyventi bei įvykti savo užduotis. Prekybininkai galėjo juo daryti įtaką, vergų darbas plantacijose galėjo būti našesnis. Visa prekyba šia žieve buvo Ispanijos rankose ir kitoms šalims tas visiškai nepatiko. Pirmiausiai ispanų žievės siuntos buvo periminėjamos anglų piratų, vėliau kitos šalys ėmė šnipinėti jo gavybą. Ispanams sužinojus apie tai, siuntos buvo saugomos kariuomenės. Tačiau ilgai išlaikyti monopolio nepavyko ir netrukus savo kolonijose chininmedį auginti pradėjo ir kitos Europos šalys.

Čia į sceną žengia britai. Jų kariuomenė ir laivynas dalyvavo imperiniuose reikaluose daugelyje tolimų pasaulio kampelių, todėl chinino poreikis jiems augo nuolat. Laikui bėgant, jie suprato, kad reikia patiems pasirūpinti chinino tiekimu, o ne remtis ispanais. Devynioliktojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, britų kariai ir kolonizatoriai suvartodavo 700 tonų chininmedžio žievės vien Indijoje. Gavę medžio sėklų, britai ir olandai sodino jas Javos saloje, Jamaikoje, pietų Indijoje. 1820 du prancūzų farmacininkai atrado, kad galima išgauti vandenyje tirpius chinino miltelius ir laikui bėgant, šie milteliai (chinino sulfatas) tapo dažniausiai naudojam chinino forma įvairiuose vaistuose.

Atsiranda tonikas

1772 metais teologas ir chemikas Joseph Priestley išmoksta gaminti gazuotą vandenį. Perėmęs jo idėją, vokietis Jean-Jacob Schweppe (girdėta pavardė ar ne?) imasi iš jos daryti verslą. 1783 jis startuoja industriniu lygiu, po 7 metų atidaro gamyklą Londone. Pradžioje Schweppe‘sas rėmėsi tariamomis gydomosiomis gazuoto vandens savybėmis, bet šio gėrimo sėkmė atėjo dėl malonumo jį geriant. Devynioliktojo amžiaus viduryje jau veikė ne viena sodos vandenį daranti gamykla, reklamuojanti savo gėrimus. 1870 Schweppe‘s pradeda gaminti Indian Quinine Tonic, kuris skirtas kolonistams Indijoje, kurie kiekvieną dieną turi pradėti su karčiuoju chinino sulfatu profilaktiniais tikslais. Citrinos sultys tonike padėjo chinino milteliams tirpti, o truputis cukraus sumažino jo kartumą. Tais laikais džinas buvo savo populiarumo viršūnėje britų tarpe ir natūralu, kad sumaišius jį su toniku gavosi tai, ką šiandien vadiname kokteiliu džinas su toniku. Buvo toks posakis, kad tonikas šiame mišinyje yra nuo maliarijos, o džinas nuo nuobodulio.

G&T šiandien

Peršokame iki šių laikų, kur džinas su toniku šiltuoju metų laiku yra labai populiaurus kokteilis. Tai yra akivaizdu ir mūsų kraštuose. Galime rasti daugybę rūšių džino, daugėja ir tonikų. Nepaslaptis, kad daugelis džino gamintojų rekomenduoja vieną toniką. Nesakau, kad kiti yra prastesni, kiekvienas galime susirasti savo mėgiamiausią. Dažniausiai naudojamas premium tonikas jau eilę metų yra Fever Tree Indian Tonic.

Kaip susimaišyti teisingą džiną su toniku?

Pirmiausiai, rekomenduoju naudoti kokybišką ledą iš didesnių luitų, kurie lėčiau tirptų ir lėčiau skiestų kokteilį. Taurė nėra taip svarbu. Pastaraisiais metai išpopuliarėjo plačios vyno taurės, tačiau rinkitės tokią, kuri jums patinka ir yra patogi. Džino su toniku proporcija rekomenduojama dažniausiai yra 1:3. Viena dalis džino, trys dalys toniko. Tačiau proporcijas koreguokite pagal save. Kai kurių džinų alkoholio koncentracija gali būti gerokai virš 40 ir džino skonio kokteilyje gali būti per daug.

Keletą džinų savo paieškoms rasite ČIA.

Linkėjimai,
Kęstutis Bingelis